Aurimas Liuiza: „Sportas ugdo ne tik sveiką kūną, bet ir sveiką protą.”
- krepšinio treneris, krepšinio komandos Birštono Milasta treneris, Birštono sporto centro pavaduotojas.
JUDĖJIMO AMBASADORIAI
3/31/202411 min read
,,Esu krepšinio treneris, gal nenorėčiau išskirti žodžio krepšinis, manau, kad esu tiesiog treneris, tas žmogus, kuris visada bando surasti būdų, kaip padaryti savo auklėtinius bei aplink esančius žmones motyvuotais ir norinčiais tapti geresniais nei buvo vakar. Mano asmeninis sporto kelias prasidėjo seniai, dar mokykloje buvau sportiškas vaikas, kuris išbandė daugybę sporto šakų: krepšinį, futbolą, lengvąją atletiką. Varžybose bėgdavau ir šimtą, ir keturis šimtus metrų, ir dešimt kilometrų, esu sėkmingai įveikęs ir maratono distanciją kelis kartus. Į visus sportus nerdavau stačia galva ir būdavo dienų per kurias turėdavau ir po tris treniruotes. Kartais pagalvoju, jeigu būčiau sutikęs žmogų, kuris būtų nukreipęs į vieną sritį ir tinkamai pamotyvavęs, gal ir būčiau tapęs vienos ar kitos srities sportininku. Taigi, nutiko taip, kad besimokindamas mokykloje nusprendžiau būti treneriu Baigęs tapau treneriu ir įgijau krepšinio ir atletinio rengimio trenerio bakalauro laipsnį.
Kalbant apie mano gyvenimo būdą, sakyčiau jog esu tas žmogus, kuris nuolat turi kažką veikti ir nesustoti, jeigu vieną dieną vedu treniruotes, kitą dieną būtinai einu sportuoti pats, sportas man yra reikšminga gyvenimo dalis ir be jo aš niekada nebūčiau toks, koks esu dabar.” - sako Aurimas.
Krepšinio treneriu jau dirbate 10 metus ir, tikriausiai, savo atsidavimu treniravimui esate pavyzdys daugeliui. Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Kuo dabar galite didžiuotis?
Dešimt metų yra nemažas laiko tarpas, per kurį dirbdamas treneriu, manau, stipriai patobulėjau ir paaugau tiek, kaip treneris, tiek kaip asmenybė.
Aurimo Liuizos asmeninio archyvo nuotraukos
Kaip manote, kokią svarbą sporte užima psichologija bei trenerio ir auklėtinių santykiai? Kokių naudingų charakterio savybių, jūsų nuomone, sportas suteikia žmogui?
Dažnai, o gal net visada psichologija sporte ir krepšinyje yra lemiamas veiksnys. Geras vaikų, jaunimo, suaugusiųjų treneris bus tas, kuris visų pirma bus geras psichologas ir mokės bendrauti ir rasti ryšį su kiekvienu savo auklėtiniu, o tas ryšys ir priėjimas prie kiekvieno žmogaus yra labai skirtingas. Vienam reikia ramiu tonu viską paaiškinti, kitam ramus tonus netinka ir reikia pasakyti griežčiau, trečiam geriausia pastebėjimus išgirsti prie visų komandos narių, ketvirtas nori viską išgirsti tik akis į akį, prie penkto reikia prisitaikyti ir ieškoti tinkamo laiko, kada bus galima pasakyti vieną ar kitą dalyką. Dar kiti nori girdėti tik pagyrimus, pastabas ignoruojant. Visi žmonės skirtingi ir jų poreikiai bei priėjimas prie jų yra skirtingas, bet treneris yra tas žmogus, kuris skirtingus žmones turi suvienyti į bendrą komandą, kovojančią dėl bendrų tikslų ir norint tai sėkmingai padaryti psichologija yra numeris vienas.
Džiaugiuosi girdėdamas pasakymą, jog esu atsidavęs savo darbui, bet mano nuomone treneris negali būti kitoks, nes jis dirba su vaikais, kurie yra mūsų ateitis ir norėdamas juos tinkamai motyvuoti ir treniruoti bei turėti jų pasitikėjimą ir palaikymą visų pirmiausia turi būti reiklus sau ir savo asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kodėl yra vertas pasitikėjimo.
Kalbant apie iššūkius su kuriais teko susidurti jų buvo labai daug. Daugelį metų trenerio darbas nebuvo mano pagrindinis pajamų šaltinis ir jį dirbau tiesiog dėl to, jog man tai patinka. Tikrai būta ir tokių momentų, jog norėjau viską mesti ir nerti į kitą sritį, kurioje man puikiai sekėsi, bet taip niekada to ir nepadariau, nes kaip jau esu supratęs, nesvarbu kiek ilgai dirbsiu treneriu - juo širdyje būsiu visą gyvenimą. Labiausiai didžiuojuosi tuo, jog mano darbas su vaikais ir jaunimu nesibaigia tik krepšinio aikštelėje. Daugelį metų dirbdamas su jais užmezgu glaudų ryšį, kuris tęsiasi ir po mokyklos baigimo. Auklėtiniai, su kuriais dirbau ir po dešimties metų buvimo kartu, vis dar nepamiršta manęs ir nori tęsti pradėtą veiklą kartu. Dar labiau džiugina tai, kad auga nauja karta, sulaukiu jaunesnių auklėtinių, iš kurių formuojamos naujos grupės ir jos turi tiek entuziazmo, jog ir mane skatina nesustoti. Manau, kad mano darbai vienija ir įkvepia ne tik tapti gerais krepšinio žaidėjais, bet ir būti teisingais, bendruomeniškais ir gerais žmonėmis. Man visada smagu, kai auklėtiniai manimi pasitiki ne tik krepšinio klausimais. Mano didžiausia laimė šiame darbe nėra pergalės, nors jos sporte ir krepšinyje yra labai svarbios ir pagal tai dažniausiai vertina, kiek esi geras treneris, bet dar svarbiau dirbant su vaikais ir jaunimu yra gaunamas grįžtamasis ryšys ir matoma šypsena veide atėjus į treniruotes ir išėjus namo po jų.
Kuo skiriasi darbas su vaikais/ jaunimu ir suaugusiais?
Skirtumų tikrai daug, bet ir vaikai, ir suaugę - visi nori būti svarbūs ir turėti savo vaidmenį komandoje, todėl nors būdai ir skirtingi, bet trenerio svarbiausias darbas yra užtikrinti, kad visi komandoje jaustųsi reikalingi ir tikėtų tuo, ką daro. Dirbu Birštono sporto centre, esu treneris tiek pačių mažiausių vaikų, tada jaunučių ir jaunių, o tada galiausiai ir suaugusiųjų, todėl puikiai suprantu darbo su skirtingomis amžiaus grupėmis skirtumus.
Jaunuosius krepšininkus tu mokai technikos, taktikos veiksmų, ugdai juos, kaip asmenybes. Su suaugusiais daugiau bandai surasti tokias situacijas varžybų ir treniruočių metu, kad išryškintum kiekvieno stipriausias savybes ir suklijavęs visus žaidėjus į tikrą ir vieningą komandą pasiektum komandines pergales. Pati krepšinio esmė lieka ta pati. Visi tiek maži, tiek dideli tikės treneriu tik tada, kai treneris bus užsitarnavęs jų pagarbą ir pasitikėjimą. Aš, asmeniškai, visada vadovaujuosi tokia taisykle, kad visus gerbiu vienodai ir su visais stengiuosi bendrauti besąlygiškai, nesvarbu ar tai pirmokas, kuriam reikia padėti batą užsirišti, ar tai patyręs suaugęs krepšininkas, kuris per savo karjerą yra matęs daugiau už patį trenerį.
Antrąjį sezoną žaidžianti “Milasta” atstovauja Birštoną RKL B diviziono A grupėje, o turnyrinėje lentelėje po reguliaraus sezono užima pirmąją vietą. Kaip pavyksta išlaikyti tokius aukštus rezultatus? Kokios siekiamybės toliau?
Manau, jog sėkmės priežasčių yra keletas. Visų pirma, norėčiau išskirti visų komandos žaidėjų ir admininistracijos nuoširdų darbą ir atsidavimą. Tikėjimas tuo ką daro ir noras visada kautis vienas už kitą labai jaučiasi. Didelę įtaką sėkmei padarė ir ankstyva komandos komplektacija, kurios metu su komandos vadovu bendravome su kiekvienu žaidėju asmeniškai ir bandėm į komandą pasikviesti ne tik gerus krepšininkus, bet ir tinkamo būdo ir charakterio žmones, kurie gebėtų ir norėtų dirbti komandoje.
Atrinkti tinkami žaidėjai ir prasidėjęs treniruočių procesas ir darbas tikrai mane džiugina iki šiol. Visi motyvuoti, visi nori tobulėti ir duoti naudą komandai. Nuo pat sezono pradžios kryptingai tęsiamo treniruočių proceso dėka komanda puikiai supranta tiek mane, kaip trenerį, tiek vienas kitą. Jie puikiai dirba tiek puolant, tiek ginantis. O bendro darbo ir atsidavimo pasekoje ir ateina pergalės.
Džiugu, kad pirma sezono dalis buvo tokia sėkminga, bet, kaip jau sakiau savo komandai, nuo atkrintamųjų rungtynių viskas prasideda iš naujo. Todėl turime viską pamiršti ir jau dabar koncentruotis į ateinančias kovas. Sezono pabaigai aš asmeniškai turiu du tikslus. Pirmas tikslas - tai būti finalo ketverte, kuris vyks Utenoje, o antrasis tikslas - tai patekus ten, padaryti viską, kad po jo kiekvienas mūsų komandos gerbėjas galėtų didžiuotis savo miesto komanda.
Aurimo Liuizos asmeninio archyvo nuotraukos
Aurimo Liuizos asmeninio archyvo nuotraukos
Tradicinis interviu klausimas - sveikatingumas mada ar būtinybė?
Sveikatingumas - tai žinoma yra būtinybė, nes sveikam kūne, sveika siela. Tik šių dienų pasaulyje, kai aplink tiek daug socialinių tinklų turinio, kuriame visi atrodo tobuli, sveikatingumas yra tapęs mada. Linkiu visiems atrasti tai, kas iš tiesų užtikrina gerą sveikatą ir laimę tau pačiam ir nespausti bei netalpinti save į tau netinkančius rėmus. Kažkam sveikatingumas bus pasivaikščiojimas miške, kažkam treniruotė su svoriais ar bėgimas, kitam maudynės šaltame vandenyje ar sveika mityba. Visi esame skirtingi ir tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam.
,,Esu krepšinio treneris, gal nenorėčiau išskirti žodžio krepšinis, manau, kad esu tiesiog treneris, tas žmogus, kuris visada bando surasti būdų, kaip padaryti savo auklėtinius bei aplink esančius žmones motyvuotais ir norinčiais tapti geresniais nei buvo vakar. Mano asmeninis sporto kelias prasidėjo seniai, dar mokykloje buvau sportiškas vaikas, kuris išbandė daugybę sporto šakų: krepšinį, futbolą, lengvąją atletiką. Varžybose bėgdavau ir šimtą, ir keturis šimtus metrų, ir dešimt kilometrų, esu sėkmingai įveikęs ir maratono distanciją kelis kartus. Į visus sportus nerdavau stačia galva ir būdavo dienų per kurias turėdavau ir po tris treniruotes. Kartais pagalvoju, jeigu būčiau sutikęs žmogų, kuris būtų nukreipęs į vieną sritį ir tinkamai pamotyvavęs, gal ir būčiau tapęs vienos ar kitos srities sportininku. Taigi, nutiko taip, kad besimokindamas mokykloje nusprendžiau būti treneriu Baigęs tapau treneriu ir įgijau krepšinio ir atletinio rengimio trenerio bakalauro laipsnį.
Kalbant apie mano gyvenimo būdą, sakyčiau jog esu tas žmogus, kuris nuolat turi kažką veikti ir nesustoti, jeigu vieną dieną vedu treniruotes, kitą dieną būtinai einu sportuoti pats, sportas man yra reikšminga gyvenimo dalis ir be jo aš niekada nebūčiau toks, koks esu dabar.” - sako Aurimas.
Krepšinio treneriu jau dirbate 10 metus ir, tikriausiai, savo atsidavimu treniravimui esate pavyzdys daugeliui. Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Kuo dabar galite didžiuotis?
Dešimt metų yra nemažas laiko tarpas, per kurį dirbdamas treneriu, manau, stipriai patobulėjau ir paaugau tiek, kaip treneris, tiek kaip asmenybė.
Aurimo Liuizos asmeninio archyvo nuotraukos
Kaip manote, kokią svarbą sporte užima psichologija bei trenerio ir auklėtinių santykiai? Kokių naudingų charakterio savybių, jūsų nuomone, sportas suteikia žmogui?
Dažnai, o gal net visada psichologija sporte ir krepšinyje yra lemiamas veiksnys. Geras vaikų, jaunimo, suaugusiųjų treneris bus tas, kuris visų pirma bus geras psichologas ir mokės bendrauti ir rasti ryšį su kiekvienu savo auklėtiniu, o tas ryšys ir priėjimas prie kiekvieno žmogaus yra labai skirtingas. Vienam reikia ramiu tonu viską paaiškinti, kitam ramus tonus netinka ir reikia pasakyti griežčiau, trečiam geriausia pastebėjimus išgirsti prie visų komandos narių, ketvirtas nori viską išgirsti tik akis į akį, prie penkto reikia prisitaikyti ir ieškoti tinkamo laiko, kada bus galima pasakyti vieną ar kitą dalyką. Dar kiti nori girdėti tik pagyrimus, pastabas ignoruojant. Visi žmonės skirtingi ir jų poreikiai bei priėjimas prie jų yra skirtingas, bet treneris yra tas žmogus, kuris skirtingus žmones turi suvienyti į bendrą komandą, kovojančią dėl bendrų tikslų ir norint tai sėkmingai padaryti psichologija yra numeris vienas.
Džiaugiuosi girdėdamas pasakymą, jog esu atsidavęs savo darbui, bet mano nuomone treneris negali būti kitoks, nes jis dirba su vaikais, kurie yra mūsų ateitis ir norėdamas juos tinkamai motyvuoti ir treniruoti bei turėti jų pasitikėjimą ir palaikymą visų pirmiausia turi būti reiklus sau ir savo asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kodėl yra vertas pasitikėjimo.
Kalbant apie iššūkius su kuriais teko susidurti jų buvo labai daug. Daugelį metų trenerio darbas nebuvo mano pagrindinis pajamų šaltinis ir jį dirbau tiesiog dėl to, jog man tai patinka. Tikrai būta ir tokių momentų, jog norėjau viską mesti ir nerti į kitą sritį, kurioje man puikiai sekėsi, bet taip niekada to ir nepadariau, nes kaip jau esu supratęs, nesvarbu kiek ilgai dirbsiu treneriu - juo širdyje būsiu visą gyvenimą. Labiausiai didžiuojuosi tuo, jog mano darbas su vaikais ir jaunimu nesibaigia tik krepšinio aikštelėje. Daugelį metų dirbdamas su jais užmezgu glaudų ryšį, kuris tęsiasi ir po mokyklos baigimo. Auklėtiniai, su kuriais dirbau ir po dešimties metų buvimo kartu, vis dar nepamiršta manęs ir nori tęsti pradėtą veiklą kartu. Dar labiau džiugina tai, kad auga nauja karta, sulaukiu jaunesnių auklėtinių, iš kurių formuojamos naujos grupės ir jos turi tiek entuziazmo, jog ir mane skatina nesustoti. Manau, kad mano darbai vienija ir įkvepia ne tik tapti gerais krepšinio žaidėjais, bet ir būti teisingais, bendruomeniškais ir gerais žmonėmis. Man visada smagu, kai auklėtiniai manimi pasitiki ne tik krepšinio klausimais. Mano didžiausia laimė šiame darbe nėra pergalės, nors jos sporte ir krepšinyje yra labai svarbios ir pagal tai dažniausiai vertina, kiek esi geras treneris, bet dar svarbiau dirbant su vaikais ir jaunimu yra gaunamas grįžtamasis ryšys ir matoma šypsena veide atėjus į treniruotes ir išėjus namo po jų.
Kuo skiriasi darbas su vaikais/ jaunimu ir suaugusiais?
Skirtumų tikrai daug, bet ir vaikai, ir suaugę - visi nori būti svarbūs ir turėti savo vaidmenį komandoje, todėl nors būdai ir skirtingi, bet trenerio svarbiausias darbas yra užtikrinti, kad visi komandoje jaustųsi reikalingi ir tikėtų tuo, ką daro. Dirbu Birštono sporto centre, esu treneris tiek pačių mažiausių vaikų, tada jaunučių ir jaunių, o tada galiausiai ir suaugusiųjų, todėl puikiai suprantu darbo su skirtingomis amžiaus grupėmis skirtumus.
Jaunuosius krepšininkus tu mokai technikos, taktikos veiksmų, ugdai juos, kaip asmenybes. Su suaugusiais daugiau bandai surasti tokias situacijas varžybų ir treniruočių metu, kad išryškintum kiekvieno stipriausias savybes ir suklijavęs visus žaidėjus į tikrą ir vieningą komandą pasiektum komandines pergales. Pati krepšinio esmė lieka ta pati. Visi tiek maži, tiek dideli tikės treneriu tik tada, kai treneris bus užsitarnavęs jų pagarbą ir pasitikėjimą. Aš, asmeniškai, visada vadovaujuosi tokia taisykle, kad visus gerbiu vienodai ir su visais stengiuosi bendrauti besąlygiškai, nesvarbu ar tai pirmokas, kuriam reikia padėti batą užsirišti, ar tai patyręs suaugęs krepšininkas, kuris per savo karjerą yra matęs daugiau už patį trenerį.
Antrąjį sezoną žaidžianti “Milasta” atstovauja Birštoną RKL B diviziono A grupėje, o turnyrinėje lentelėje po reguliaraus sezono užima pirmąją vietą. Kaip pavyksta išlaikyti tokius aukštus rezultatus? Kokios siekiamybės toliau?
Manau, jog sėkmės priežasčių yra keletas. Visų pirma, norėčiau išskirti visų komandos žaidėjų ir admininistracijos nuoširdų darbą ir atsidavimą. Tikėjimas tuo ką daro ir noras visada kautis vienas už kitą labai jaučiasi. Didelę įtaką sėkmei padarė ir ankstyva komandos komplektacija, kurios metu su komandos vadovu bendravome su kiekvienu žaidėju asmeniškai ir bandėm į komandą pasikviesti ne tik gerus krepšininkus, bet ir tinkamo būdo ir charakterio žmones, kurie gebėtų ir norėtų dirbti komandoje.
Atrinkti tinkami žaidėjai ir prasidėjęs treniruočių procesas ir darbas tikrai mane džiugina iki šiol. Visi motyvuoti, visi nori tobulėti ir duoti naudą komandai. Nuo pat sezono pradžios kryptingai tęsiamo treniruočių proceso dėka komanda puikiai supranta tiek mane, kaip trenerį, tiek vienas kitą. Jie puikiai dirba tiek puolant, tiek ginantis. O bendro darbo ir atsidavimo pasekoje ir ateina pergalės.
Džiugu, kad pirma sezono dalis buvo tokia sėkminga, bet, kaip jau sakiau savo komandai, nuo atkrintamųjų rungtynių viskas prasideda iš naujo. Todėl turime viską pamiršti ir jau dabar koncentruotis į ateinančias kovas. Sezono pabaigai aš asmeniškai turiu du tikslus. Pirmas tikslas - tai būti finalo ketverte, kuris vyks Utenoje, o antrasis tikslas - tai patekus ten, padaryti viską, kad po jo kiekvienas mūsų komandos gerbėjas galėtų didžiuotis savo miesto komanda.
Tradicinis interviu klausimas - sveikatingumas mada ar būtinybė?
Sveikatingumas - tai žinoma yra būtinybė, nes sveikam kūne, sveika siela. Tik šių dienų pasaulyje, kai aplink tiek daug socialinių tinklų turinio, kuriame visi atrodo tobuli, sveikatingumas yra tapęs mada. Linkiu visiems atrasti tai, kas iš tiesų užtikrina gerą sveikatą ir laimę tau pačiam ir nespausti bei netalpinti save į tau netinkančius rėmus. Kažkam sveikatingumas bus pasivaikščiojimas miške, kažkam treniruotė su svoriais ar bėgimas, kitam maudynės šaltame vandenyje ar sveika mityba. Visi esame skirtingi ir tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam.