Diana Giršiūtė: „Sąmoningumas – tai pastebėjimas" II dalis
- jogos mokytoja.
JUDĖJIMO AMBASADORIAI
11/18/20236 min read
Dianos Giršiūtės asmeninio archyvo nuotraukos
Ko palinkėtumėte žmonėms nerandantiems vidinės ramybės? Kaip ją atrasti?
Visada primenu sau, tad noriu pasidalinti ir su kitais: žmogaus širdies veikla kardiogramoje atvaizduojama bangomis, kurios rodo, kad širdis plaka, ji gyva. O kas būtų, jei kardiogramoje pamatytumėme tiesią liniją?
Taip yra ir su aplinkybėmis, įvairiomis situacijomis gyvenime: jos nuolat kinta, banguoja, triukšmauja. O vidinė ramybė – ji visada yra mumyse, tik mes jos negirdim/nematom/nejaučiam per išorinį (kartais ir vidinį) triukšmą, gyvenimo tempą, pareigų ir atsakomybių perteklių.
Ramybės ieškoti linkiu ne išorėje, o visuomet tik viduje: daugiau ilsintis, skiriant laiko išsiaiškinti esminiams poreikiams, sumažinant siekius, klausiant, o kas iš tiesų yra mano giluminiai norai ir kas trukdo jų siekti? Jei reikia, atsitraukti nuo kasdienybės išvykstant į stovyklą savaitgaliui, savaitei ar kelioms. Skaityti, domėtis, savi-ugdytis. Tik per tai ateis pirmiausiai žinojimas, o tada tas žinias bus galima paversti praktika – esminiu norimo pokyčio elementu.
Dianos Gričiūtės asmeninio archyvo nuotraukos
Sąmoningumas - vis dažniau girdimas terminas. Tačiau ką jis iš tikrųjų reiškia? Kaip jį praktikuoti kasdienybėje?
Na, čia labai plati sąvoka, dar nesijaučiu tokia „Mokytoja“, kuri jau išsiaiškino, kas yra tas sąmoningumas gyvenime. Esu tyrinėjusi šio žodžio reikšmę žodyne, kuriame sakoma: „sąmoningas/ sąmoninga – t.y., sugebantis kritiškai vertinti gyvenimo reiškinius, turintis sveiką protą.”
Tikiu, kad mes visi esame sąmoningi, tik skiriasi sąmoningumo laipsnis/ lygis. Arba psichologiniais terminais kalbant: ~35erių sulaukęs žmogus, kaip asmenybė, yra pilnai susiformavęs, ir 95% jo dienos sudaro automatiniai veiksmai, kylantys iš automatinių smegenų veiklos modelių. Tai reiškia, kad mūsų reakcijos į gyvenimo reiškinius taip pat yra automatinės, išmoktos/sumodeliuotos iš aplinkos per eilę metų. Bet tik tuomet, kai žmogaus pastabumas ima didėti, jis ima matyti, kad ne visi modeliai (elgesio, mąstymo) veda ten, kur iš tikro norėtųsi eiti. Konfliktai šeimoje, iššūkiai darbe, savęs nepažinimas ir asmeninių poreikių ignoravimas - trukt už vadžių, vėl iš pradžių, taip kasdiena ir sukasi. Bet jeigu įvyksta momentas, kai žmogus tarsi “pabunda” su klausimu: “pala, kažkas čia ne taip…” - vualia, tuo metu išsijungia autopilotas ir žmogaus sąmoningumo lygmuo ima keistis.
Man sąmoningumas – tai pastebėjimas: pvz., kūnas siunčia signalą, kad reikia poilsio, tačiau jis nepasako žodžiais, o tai pasireiškia nuovargiu, kankinančiomis neramiomis mintimis, blogu miegu, energijos stoka, bloga nuotaika. Ir tik mūsų sąmoningas atsakas (kūnui duoti poilsio) šiuo atveju padės išvengti sunkesnių situacijų, galbūt ligos. O ar visada išgirstam iš karto? Taip yra ir su bet kokia kita situacija.
Su jogiškais linkėjimais, susitiksime II interviu dalyje,
Diana
Be abejo, išimtinai visi veiksmai kasdienybėje negali būti pilnai sąmoningi – visi tokie veiksmai reikalauja budresnio dėmesio, o tai reiškia ir aktyvesnės smegenų veiklos, nervų sistemos darbo, tad namų ruošai ar kitiems veiksmams (tokie kaip dantų valymas ir pan.) tikrai galime skirti mažiau savo sąmoningo dėmesio.
Kaip sąmoningumą praktikuoju? Pirmiausiai mankštinu dėmesingumo ir koncentracijos “raumenį”. Taip, tai ta savybė, kuri tikrai yra išugdoma ir jos pagalba mes galime labiau pastebėti kasdienybės detales. Man dėmesingumą ugdyti padeda jogos praktika, pirmiausiai ant kilimėlio, o vėliau ir savi-ugdymosi kelyje išmoktos įvairios technikos. Pvz.: neatitraukiant dėmesio išlaikyti koncentraciją į pasirinktą objektą (pvz., rašiklį priešais mane) bent 5 min. atsimerkus, o tada 5 min. nepamesti dėmesio į jį ir užsimerkus. Atrodo paprasta, bet kai imi tai daryti, supranti, kiek trukdžių pakeliui atitraukia dėmesį. Arba kad ir tas pats dantų valymas – jeigu imsime koncentruotis į visus veiksmus, kuriuos tuo metu atliekame ir dėmesys nenuklys – mes atliksime neformalią dėmesingumo ugdymo praktiką.
Kaip ir bet kokį naują įprotį ar gebėjimą ugdantis, atkaklumas ir nuoseklumas visuomet yra geriausi draugai į sėkmę. Kam to reikia? Kad gyvenime pastebėčiau daugiau grožio, gėrio, mokėčiau padėkoti už mažas smulkmenas, kurios kuria didelį paveikslą, nenutolčiau nuo savęs ir savo vidinės tiesos ir kurčiau tokią kasdienybę, kurioje tiesiog gera gyventi.
Dianos Giršiūtės asmeninio archyvo nuotraukos
Ko palinkėtumėte žmonėms nerandantiems vidinės ramybės? Kaip ją atrasti?
Visada primenu sau, tad noriu pasidalinti ir su kitais: žmogaus širdies veikla kardiogramoje atvaizduojama bangomis, kurios rodo, kad širdis plaka, ji gyva. O kas būtų, jei kardiogramoje pamatytumėme tiesią liniją?
Taip yra ir su aplinkybėmis, įvairiomis situacijomis gyvenime: jos nuolat kinta, banguoja, triukšmauja. O vidinė ramybė – ji visada yra mumyse, tik mes jos negirdim/nematom/nejaučiam per išorinį (kartais ir vidinį) triukšmą, gyvenimo tempą, pareigų ir atsakomybių perteklių.
Ramybės ieškoti linkiu ne išorėje, o visuomet tik viduje: daugiau ilsintis, skiriant laiko išsiaiškinti esminiams poreikiams, sumažinant siekius, klausiant, o kas iš tiesų yra mano giluminiai norai ir kas trukdo jų siekti? Jei reikia, atsitraukti nuo kasdienybės išvykstant į stovyklą savaitgaliui, savaitei ar kelioms. Skaityti, domėtis, savi-ugdytis. Tik per tai ateis pirmiausiai žinojimas, o tada tas žinias bus galima paversti praktika – esminiu norimo pokyčio elementu.
Dianos Gričiūtės asmeninio archyvo nuotraukos
Sąmoningumas - vis dažniau girdimas terminas. Tačiau ką jis iš tikrųjų reiškia? Kaip jį praktikuoti kasdienybėje?
Na, čia labai plati sąvoka, dar nesijaučiu tokia „Mokytoja“, kuri jau išsiaiškino, kas yra tas sąmoningumas gyvenime. Esu tyrinėjusi šio žodžio reikšmę žodyne, kuriame sakoma: „sąmoningas/ sąmoninga – t.y., sugebantis kritiškai vertinti gyvenimo reiškinius, turintis sveiką protą.”
Tikiu, kad mes visi esame sąmoningi, tik skiriasi sąmoningumo laipsnis/ lygis. Arba psichologiniais terminais kalbant: ~35erių sulaukęs žmogus, kaip asmenybė, yra pilnai susiformavęs, ir 95% jo dienos sudaro automatiniai veiksmai, kylantys iš automatinių smegenų veiklos modelių. Tai reiškia, kad mūsų reakcijos į gyvenimo reiškinius taip pat yra automatinės, išmoktos/sumodeliuotos iš aplinkos per eilę metų. Bet tik tuomet, kai žmogaus pastabumas ima didėti, jis ima matyti, kad ne visi modeliai (elgesio, mąstymo) veda ten, kur iš tikro norėtųsi eiti. Konfliktai šeimoje, iššūkiai darbe, savęs nepažinimas ir asmeninių poreikių ignoravimas - trukt už vadžių, vėl iš pradžių, taip kasdiena ir sukasi. Bet jeigu įvyksta momentas, kai žmogus tarsi “pabunda” su klausimu: “pala, kažkas čia ne taip…” - vualia, tuo metu išsijungia autopilotas ir žmogaus sąmoningumo lygmuo ima keistis.
Man sąmoningumas – tai pastebėjimas: pvz., kūnas siunčia signalą, kad reikia poilsio, tačiau jis nepasako žodžiais, o tai pasireiškia nuovargiu, kankinančiomis neramiomis mintimis, blogu miegu, energijos stoka, bloga nuotaika. Ir tik mūsų sąmoningas atsakas (kūnui duoti poilsio) šiuo atveju padės išvengti sunkesnių situacijų, galbūt ligos. O ar visada išgirstam iš karto? Taip yra ir su bet kokia kita situacija.
Su jogiškais linkėjimais,
Diana
Be abejo, išimtinai visi veiksmai kasdienybėje negali būti pilnai sąmoningi – visi tokie veiksmai reikalauja budresnio dėmesio, o tai reiškia ir aktyvesnės smegenų veiklos, nervų sistemos darbo, tad namų ruošai ar kitiems veiksmams (tokie kaip dantų valymas ir pan.) tikrai galime skirti mažiau savo sąmoningo dėmesio.
Kaip sąmoningumą praktikuoju? Pirmiausiai mankštinu dėmesingumo ir koncentracijos “raumenį”. Taip, tai ta savybė, kuri tikrai yra išugdoma ir jos pagalba mes galime labiau pastebėti kasdienybės detales. Man dėmesingumą ugdyti padeda jogos praktika, pirmiausiai ant kilimėlio, o vėliau ir savi-ugdymosi kelyje išmoktos įvairios technikos. Pvz.: neatitraukiant dėmesio išlaikyti koncentraciją į pasirinktą objektą (pvz., rašiklį priešais mane) bent 5 min. atsimerkus, o tada 5 min. nepamesti dėmesio į jį ir užsimerkus. Atrodo paprasta, bet kai imi tai daryti, supranti, kiek trukdžių pakeliui atitraukia dėmesį. Arba kad ir tas pats dantų valymas – jeigu imsime koncentruotis į visus veiksmus, kuriuos tuo metu atliekame ir dėmesys nenuklys – mes atliksime neformalią dėmesingumo ugdymo praktiką.
Kaip ir bet kokį naują įprotį ar gebėjimą ugdantis, atkaklumas ir nuoseklumas visuomet yra geriausi draugai į sėkmę. Kam to reikia? Kad gyvenime pastebėčiau daugiau grožio, gėrio, mokėčiau padėkoti už mažas smulkmenas, kurios kuria didelį paveikslą, nenutolčiau nuo savęs ir savo vidinės tiesos ir kurčiau tokią kasdienybę, kurioje tiesiog gera gyventi.