Lijana Ežerskytė: „Žirgų kvėpavimas veikia raminančiai, o žingsnis atitinka žmogaus, todėl hipoterapija yra ypatingai naudinga.“

Tuo metu dar mažos mergaitės susižavėjimas žirgais, šiandien tapo dar didesne meile jiems. Mamos palaikymas ir suteikta galimybė joti bei turėti savo žirgą dar labiau sustiprino aistrą šiam sportui. Laikui bėgant bei veiklai plečiantis atsirado jojimo klubas “Mes kitaip”, kuris jau vien savo pavadinimu neša ypatingą žinutę, nes dažniausiai jojimo klubai yra vadinami žirgo ar vietovės, kurioje jis įsikūręs pavadinimu. Tačiau norėjosi kažko ypatingo, kažko kitaip, tai ir gavosi, kad “prilipo” tas pavadinimas “Mes kitaip” - sako Lijana.

Asociacija “Mes kitaip”, kaip kilo idėja pradėti šią veiklą? Kuo džiaugiatės šiandien?

“Mes kitaip” atsirado dėl noro burti bendruomenę, organizuoti jojimo varžybas bei puoselėti jojimo kultūrą Lietuvoje. Dabar “Mes kitaip” žirgyne gyvena: Solo - žirgas su charakteriu, tikra asmenybė, dvi kumelės: Ronda - su kuria aš sportuoju ir Gelsvė - vaikų (mokyklinis) arkliukas, ji labai gerai klauso, moka visas komandas, todėl puikus variantas mokytis joti, nieko nebijo, gali juoktis ar verkti ant jos ir viskas yra gerai.

Lijanos Ežerskytės asmeninio archyvo nuotraukos

Lijanos Ežerskytės asmeninio archyvo nuotraukos

Lijanos Ežerskytės asmeninio archyvo nuotraukos

Toliau pati jauniausia, metų laiko, kumelaitė - Lilly Bloom, Lilla jos mama, Callipso - prieš du metus gimęs žirgas, pats vyriausias ponis - Tomis ir žirgas Jack’as. Varžybose dažniausiai dalyvaujantys: Solo, Gelsvė, Ronda ir Jack’as, o visi kiti gyvenantys laimingą gyvenimą čia, nes su žirgais galima joti tik nuo 3 metų, o varžybose dalyvauti tik nuo ketverių. Tačiau aš niekada neskubu, kai nuo trejų metų pradedame joti, tai truputį pajojam, truputį atostogos, toks labai lengvas įsitraukimas į darbą, nes su žirgais reikia švelniai ir ramiai viską daryti, kuomet jau jam gaunasi vienas dalykas, tik tada pradėti mokyti kito. Panašiai kaip ir su vaikais, negalima perspausti mokantis.

“Mes kitaip” pirmiausia yra labai šilta bendruomenė, visi savi kas pas mus joja, tarsi šeima. Tačiau kviečiame ir visus kitus išmokti joti, prisijungti prie mūsų bendruomenės, dalyvauti fotosesijose, edukacijose, žygiuose su žirgais ar varžybose. Daugiausiai pas mus veikla vyksta šiltuoju metų sezonu, nes kol kas neturime maniežo, kad viduje galėtume joti. Žiemą jojame per sniegą, tačiau turime labai atsižvelgti į oro sąlygas ar nebus pūga, ar ne per šalta, ar ne per kietas gruntas, nes jei tik pašąla ir nėra sniego, žirgams per kietas gruntas ir jie gali tik išeiti pasivaikščioti į levadas.

Šiandien džiaugiamės, kad po truputį plečiamės, kad esame jau pakankamai žinomi Lietuvoje ir pas mus į varžybas atvažiuoja iš visos Lietuvos. Smagu, kad per šiuos septynerius veiklos metus atsirado veiklos partnerių ir rėmėjų, kurie palaiko mūsų veiklą, pastoviai atvažiuoja į varžybas.

Kaip su žirgu atrasti ryšį? Kaip išmokti jodinėti? Nuo ko pradėti?

Ryšys su žirgu atsiranda per laiką. Kiekvienas žirgas turi savo charakterį, pavyzdžiui, Solo pakankamai ryškiai parodo, kada jis nenori draugauti, susiraukęs, užpakalį atkišęs stovi, tai okey, tada ir neini prie jo. Kitą dieną jam vėl kažkokia kitokia nuotaika gali būti ir puikiai matosi iš žirgo elgesio, tai su tokiais žirgais yra labai įdomu bendrauti, nes su kitais žirgais nematai jų nuotaikos. Pavyzdžiui, Gelsvė - sunku pamatyti ar ji pyksta, ar ji linksma, labai sunku identifikuoti, nors vienaip ar kitaip žirgai tikrai nereiškia kažkokių labai didelių emocijų, bet kiti puikiai tai parodo savo kūno kalba.

Ryšys atsiranda per bendravimą, šukavimą, per neskubėjimą. Pas žirgą turi ateiti pats ramiai nusiteikęs, skirti laiko žirgui. Nemažai daliai raitelių, kurie joja daug žirgų, nelengva išsaugoti kokybišką ryšį su žirgais dėl laiko trūkumo, kai tik ateini pasibalnoji, pajoji ir išeini. Aš pati stengiuosi bent pusvalandį laiko skirti žirgui, pašukavimui, morkytės pašėrimui, pasižaidimui su juo, nes jie yra dideli vaikai, labai vertina ryšį su žmogumi. Aš pati tikrai labai myliu visus mūsų žirgus, maistą gauna vienodą, dėmesio kiekį, taip pat stengiuosi padalinti vienodai, tačiau kaip sako: toks tokį traukia, aš tokia su charakteriu asmenybė, kaip ir Solo, pakankamai “aštri” asmenybė, tai kažkaip labai vienas kitą traukiam.

Kaip pradėti? Pirmiausia labai norėti ir nebijoti pradėti, o paskui jau treneris viską paaiškins. Tikrai nereikia bijoti, nes pradedančiųjų niekas nesodina ant tų žirgų, kurie galėtų tave numesti. Pas mus dažniausiai pradeda mokytis su Gelsve, vėliau ir Solo, jis labai patogus, minkštas žirgas joti. Kiekvienas žirgas labai skirtingas, panašiai kaip ir automobiliai, gali atsisėsti į tų pačių metų vienodos markės automobilius, tačiau jie bus visiškai skirtingi, atrodo toks pats vairas, bet sankaba ar stabdis skirtingai jaučiasi, lygiai taip pat ir su žirgais. Vieną žirgą tik truputį prisilietus jis jau labai greitai bėga, kitą reikia labai labai stipriai priliesti, kad jis bent kiek pradėtų bėgti. Tai žirgai tikrai labai skiriasi, tas jų “stabdis ar gazas”, vieni žirgai yra labai kratūs, laikykis keliais nesilaikęs vis tiek meta kaip turi būti, o kiti toki minkšti, patogūs, todėl treneriai geriausiai žino, kokiu žirgu reiktų pradėti mokytis joti.

Žirgų terapija (Hipoterapija). Ar ji paplitusi Lietuvoje? Kokios galimybės yra ją gauti žmonėms? Kuo ji naudinga?

Žirgų terapija (hipoterapija) Lietuvoje dar kol kas yra pakankamai mažai žinoma. Žirgai labai ritmingai kvėpuoja ir eina, jų eisana labai panaši į žmogaus. Užsienyje dažnai yra taikoma praktika, kai žmonės nevaikšto, jis su specialiu aparatu yra užkeliamas ant žirgo ir jojimas ant žirgo smegenims padeda prisiminti kaip reikia eiti. Sėdint ant žirgo dirba dubens raumenys, o kojos yra atpalaiduotos, žirgas tolygiai kvėpuoja, tai padeda nurimti, atsipalaiduoti ir žmogaus smegenims sukuriama iliuzija, tarsi pats žmogus eina. Todėl ypač vaikams, kurie turi spastiką, sudėtingai vaikšto, turi elgesio sutrikimų ar sunku susikaupti, ši terapija labai naudinga. Pavyzdžiui, Prancūzijoje netgi yra klinika, kur žirgai tarsi gydytojai vaikšto po palatas ir padeda sveikti žmonėms.

Jojimas mažina raumenų skausmą ir įtampą, lavina judesių koordinaciją, pusiausvyrą. Taip pat jojimas žirgu suteikia žmogaus eisenos įspūdį, sumažina judesių ribotumą bei funkcinius raumenų asimetrinius pakitimus. Sėdėjimas balne gerina laikyseną, stiprina nugaros raumenis. Gyvūno lietimas padeda atsipalaiduoti psichologiškai, būdami su žirgu tik apie jį ir galvoja. Dažniausiai hipoterapijos gydymo metodas taikomas funkciniam judėjimo įgūdžių atkūrimui/išmokimui.

Ne tik žirgai, tačiau ir karate sportas. Kuo jis ypatingas? Kaip tave sužavėjo?

Taip, karate atsirado netgi pirmiau nei žirgai, tačiau buvo kelis metus dingusi iš veiklų sąrašo, nes tuo metu pagrindinis dėmesys buvo skiriamas žirgams ir kartais buvo sunku šias veiklas suderinti. Karate mano gyvenime atsirado pakankamai paprastai. Mokslo metų pradžioje dažnai ateina treneriai į mokyklas kviesti vaikus į būrelius ir tuo metu į mano mokyklą atėjo pirmiausiai futbolo treneris, kuris kvietė prisijungti prie komandos, todėl nusprendžiau, kad norėčiau ir aš, tačiau treneris pasakė, kad tuo metu mergaičių grupės nerenka ir aš taip supykau. Po kelių savaičių atėjo į mokyklą karate treneris ir pirmas mano klausimas jam buvo: “Ar priimate mergaites?”, būtent taip karate ir atsirado mano gyvenime.

Šiuo metu esu pilnai grįžusi į šį sportą ir labai tuo džiaugiuosi, jau septynerius metus vedu karate treniruotes, dabar Veiverių ir Plutiškių gimnazijose, turiu apie penkiasdešimt sportininkų, su kurias ruošiamės varžyboms. Šiuo metu turime ir nemažų pasiekimų - Lietuvos čempionų savo amžiaus grupėse, tai tikriausiai geriausias man įvertinimas kaip trenerei.

Karate sporte yra labai svarbu pagarba vienas kitam, o sportuoti gali kiekvienas pagal savo galimybes, pas mane treniruotės dažniausiai vyksta per žaidimą, tam kad sudominti bei labiau pritraukti vaikus, ugdyti meilę sportui.

Mūsų klubas priklauso JKA (Japonijos karate asociacijai) - vienai seniausių pasaulinių Shotokan karate asociacijų, kurioje būti jau yra privilegija. Ši organizacija turi labai gilias tradicijas, mus egzaminuoti atvažiuoja meistrai iš Japonijos, lyginant su sportine karate, joje užsideda labai dideles pirštines ir vos tik prilietus priešininką jau skiriamas taškas… kas kasdienybėje nėra labai tikroviška, pavyzdžiui, gatvėje tu tik priliesk, tai kas iš to..? JKA moko vienu smugiu išjungti priešininką, tai labai tiksliai ir aiškiai nukreiptas smūgis, kur labai daug ką lemia smulkmenos.

Lijanos Ežerskytės asmeninio archyvo nuotraukos

Tradicinis interviu klausimas, sveikatingumas – mada ar būtinybė?

Sveikatingumas - ir mada, bet būtinybė labiau. Tai dabar yra tapę mada, kas yra gerai, nes labiau pritraukia žmones, kai pamatai kokį influencerį instagrame sveikai valgantį ar sportuojantį, dažnai ir žmogui didesnis noras atsiranda gyventi sveikiau.