Miglė Julija Dudėnaitė: „Be sveikatos mes nei žingsnio, o sveikata prasideda nuo judėjimo.”

Šeimos pavyzdys padėjo atrasti sportą ir būtent dziudo, nors iš pradžių gal labiau žaidimo forma, tačiau laikui bėgant pajautė, kad būtent šis sportas yra artimiausias širdžiai. Dar labiau motyvavo ir skatino siekti daugiau, užimtos prizinės vietos įvairiose varžybose, taip sporto kelias ir tęsiasi jau daugiau nei dešimt metų dziudo sporto šakoje dabar jau atstovaujant Lietuvą Europos ir Pasaulio čempionatuose, taip siekiant pakliūti į Olimpines žaidynes.

Šiuo metu pagrindinis sportinis tikslas yra iškovoti galimybę atstovauti Lietuvą Olimpinėse žaidynėse, tačiau kad tai pasiekti reikia nueiti didelį kelią laiminti kovas tarptautinių arenų varžybose, kur kiekvienas besąlygiškai kovoja „už būvį ir kiekvieną duonos kąsnį”. Tačiau kovotojai neretai susiduria su ribotais ištekliais, nes Lietuvos sporto sistema nėra tokia palaikanti dziudo sportininkus, tai dažnai tampa nemažu iššūkiu ruošiantis varžyboms.

Baigus mokyklą aukščiausiais balais Miglė, nors iš pradžių dėl aplinkos daromos įtakos dvejojo ar rinktis medicinos ar sporto krypties studijas, širdimi jautė, kad būtent sporto kryptis yra jos gyvenimo kelias ir įstojo į Lietuvos sporto universitetą. Pirmame kurse nusprendė dar labiau gilinti žinias pagal savo sporto šakos specialybę ir pirmoji iš Lietuvos kartu su kolega išvyko metams į Japonijos Tarptautinį Budo universitetą (International Budo University), ten turėjo galimybę susipažinti su japonų kultūra, kalba, tradicijomis bei būtent dziudo sportui būdingo Budo keliu – kuris apjungia grupę sporto šakų: dziudo, kendo, aikido, karate do ir kitas. Japonija yra ta šalis, kurioje atsirado dziudo, todėl mokytis iš Japonijos trenerių buvo ypatingai įdomu ir prasminga vien dėl to, kad matai tą tradicinę dziudo mokyklą, nes nemažai yra spragų šios sporto šakos vystyme, todėl neretai skiriasi jos supratimas Europoje ir Japonijoje.

Fizinis aktyvumas vaikams – kodėl tai yra svarbu? Kokią pridėtinę vertę tai kuria?

Fizinis aktyvumas vaikui šiais laikais yra ypatingai reikalingas, nes šiuolaikiniam pasaulyje vaikui labai lengva pasimesti tarp to kas yra smagu veikti, tai kompiuteriniai žaidimai, televizorius ir kas yra naudinga, bet tuo pačiu gali būti ir smagu. Taigi, fizinis aktyvumas yra būtinas, tam kad vaikas ugdytųsi visapusiškai. Kalbant apie fizinį aktyvumą konkrečiai per dziudo prizmę, man tas fizinis aktyvumas atrodo kitoks, nes būtent šioje sporto šakoje vaikai ugdo ne tik savo raumenis, ištvermę, jėgą, greitį, bet ir asmenybės bruožus, tam tikrą charakterį, užsispyrimą, ryžtą siekti tikslo bei laikytis taisyklių. Tačiau ne tik dziudo, bet ir į kitas sporto šakas: krepšinį, plaukimą ar kitas, nukeliavęs vaikas susipažins su taisyklėmis bei taip bus ugdoma jo disciplina. Neretai tėvai pastebi, kad būtent disciplina bei savarankiškumas atsiranda ne tik sportuojant ar kai reikia susidėti sporto krepšį į treniruotę, bet ir kasdienėje veikloje mokykloje bei namuose.

Sporto šakų įvairovė be galo plati, kada jau galima pastebėti kokių fizinių ypatybių vaikas turi? Kaip pagal tai padėti vaikui atrasti jam tinkamą sporto šaką? Į ką svarbu atkreipti dėmesį?

Esu tos nuomonės, kad ankstyva specializacija nėra labai naudinga. Esu mačiusi tokių pavyzdžių, kur vaikas atrodo labai perspektyvus, didelę staigią jėgą savyje nešiojantis ir atrodo, šitas vaikas tikrai užaugs čempionu, bet iš tikrųjų per kelis metus vaikas gali taip pasikeisti, nes po vienos vasaros ateis “ištįsęs” ir jo raumenys nespės pagal jį užaugti bei dings jo staigioji jėga, jis sulėtės ir tam reikės laiko. Todėl prognozuoti vaiko sportinius rezultatus ar koks jis bus po kelių metų yra beprotiškai sunku ir net nereikalinga. Dabar dirbdama darželiuose su tikrai mažais vaikais, matau, kad kai kurie tikrai aukščiau šoka už kitus, greičiau bėga, turi tam tikrus duomenis, kur tikrai gali tėčiui ar mamai pasakyti, kad jūsų vaikas tikrai gali būti perspektyvus sporte ir tada dažnai tėvai klausia: “o į kokį?”. Todėl man labai patinka, pavyzdžiui, lengvoji atletika, kur, tikriausiai, atvedus vaiką, jam nelieps pirmiausiai stumti rutulį, jis išbandys visas rungtis, lygiai taip pat ir gimnastikoje jis pirmiausiai bus lavinamas įvairiapusiškai. Taigi visos sporto šakos turėtų pirmiausiai būti grįstos bendruoju vaiko lavinimu, o specializacija turėtų ateiti vėliau, kad ir kaip galėtų atrodyti, kad šiandien tu iš jo gali padaryti perspektyvų disko metiką ar dziudo sportininką.

Taip pat svarbu nebijoti keisti sporto šakos, tikrai žinau nemažai tokių atvejų, kai išeina iš mano treniruočių pasirinkdami kitą sportą šaką, ar ateina sportuoti dziudo iš kitos sporto šakos ir man tikrai dėl to širdies neskauda, nes sporto šakų įvairovė yra netgi naudinga.

Kas svarbu siekiant išlaikyti vaiko motyvaciją sportuoti?

Iš trenerio pusės, kai dirbi su vaikais labai svarbu, kad treniruotėse nebūtų monotonijos. Todėl treneris turi gebėti mokėti planuoti, mokėti skatinti vaiką net ir tada, kai jam nesiseka, nebandyti iš jo ‚pagaminti” čempiono per mėnesį ir suprasti jei vaikas nenori dalyvauti varžybose, tai yra normalu, nes vaikas gali būti tiesiog fizinio aktyvumo mėgėjas, o ne rungtyniautojas.

Tačiau norint išlaikyti visapusišką vaiko motyvaciją sportuoti, labai svarbus ir tėvų indėlis. Net jei ir treneris sudėlios nuosekliai planus, rūpinsis vaiku salėje, kad jis būtų motyvuotas, kad jis jaustųsi saugiai, bet jis grįžęs namo negaus to paties iš tėvų, tai greičiausiai nieko nebus. Yra ne vienas atvejis buvęs, kai man atrodo, kad tikrai vaikas galėtų neblogai sudalyvauti varžybose, bet jis jaučia baimę, abejoja savimi ir pakalbėjus su tėvais pasidaro aišku, iš kur ateina tos abejonės, nes tėvai kartais patingi ar pamiršta pasakyti gerą žodį ir kartais vietoj padrąsinimo, pasako: „Ai… kam tau čia reikia?”. Todėl vaiko motyvuotumui sporte labai svarbu trenerio ir tėvų bendradarbiavimas.

Tačiau norint išlaikyti visapusišką vaiko motyvaciją sportuoti, labai svarbus ir tėvų indėlis. Net jei ir treneris sudėlios nuosekliai planus, rūpinsis vaiku salėje, kad jis būtų motyvuotas, kad jis jaustųsi saugiai, bet jis grįžęs namo negaus to paties iš tėvų, tai greičiausiai nieko nebus. Yra ne vienas atvejis buvęs, kai man atrodo, kad tikrai vaikas galėtų neblogai sudalyvauti varžybose, bet jis jaučia baimę, abejoja savimi ir pakalbėjus su tėvais pasidaro aišku, iš kur ateina tos abejonės, nes tėvai kartais patingi ar pamiršta pasakyti gerą žodį ir kartais vietoj padrąsinimo, pasako: „Ai… kam tau čia reikia?”. Todėl vaiko motyvuotumui sporte labai svarbu trenerio ir tėvų bendradarbiavimas.

Kokiais galėtum pasidalinti patarimais, kaip padidinti vaikų fizinį aktyvumą?

Labai svarbu artimų žmonių (tėvų) pavyzdys, kai šeimoje fizinis aktyvumas suprantamas kaip kasdienybė ar gyvenimo būdas, kai tai suprantama kaip veikla nesvetima visai šeimai. Mano praktikoje nemažai tėvų atvedę vaikus į treniruotę ir patys pradėjo sportuoti dziudo, neretas, kai nevyksta treniruotės vedasi vaikus į baseiną ar keliauja į žygius gamtoje. Tai puikus pavyzdys, kaip vaikas net to tiesiogiai nejausdamas turės puikią fizinio aktyvumo formą ir prasmingą laiką su šeima.

Nemažiau svarbu kalbėti su vaikais apie sveikatingumą bei fizinį aktyvumą, paaiškinti, kodėl tai svarbu. Kartais vaikai turi tokį bloką, kad aš nenoriu ir viskas, tačiau tai labai lengvai pralaužiama tiesiog pabandymu. Todėl galima susitarti tik pabandyti ir gal pasirodys visai įdomu ir smagu. Juolab dažnas būrelis neretai turi pirmą treniruotę nemokamai, todėl tai dažnai net nieko ir nekainuos. Tai jei aš būčiau mama, vesčiau savo vaiką per visus būrelis iki kol jis pasakys: „Man čia patiko!”, kad surasti vaikui patraukliausią fizinio aktyvumo formą. Todėl reikia tiesiog pabandyti bei rodyti pavyzdį patiems.

Tradicinis interviu klausimas, sveikatingumas – mada ar būtinybė?

Sveikatingumas – būtinybė, kuri šiuo metu yra labai madinga. Juk apie sveikatingumą kalbėjo visuomet, daugiau ar mažiau, bet šiuo metu iš to kartais daroma perdėta mada. Dabar mes gyvename dažnai per dideliame informaciniame triukšme ir jos pertekliuje, labai sunku, bet ypatingai svarbu, atrasti ir pažinti, kas yra teisinga, kas ne ir kai kalbame apie sveikatinguma ypatingai svarbu tikrinti informaciją ir ją rinkti tik iš patikimų šaltinių. Tačiau nemanau, kad ši mada išeis iš šių dienų konteksto, nes kuo daugiau į priekį žengia mokslas bei mūsų pažinimas, tuo labiau mes suvokiame, kad be sveikatos mes nei žingsnio, o sveikata prasideda nuo judėjimo ir nuo žingsniavimo į priekį ar paprasčiausio kasdieninio žingsnių rinkimo.