Tautvydas Petrusevičius: „Tikiu, jog pats geriausias treniravimosi būdas yra fizinių savybių lavinimas, o išvaizda gaunama kaip „šalutinis efektas."

Sporto kelias prasidėjęs nuo baidarių - kaip saviraiškos formos, padėjo didinti pasitikėjimą savimi. Kiekviena pergalė suteikdavo vis didesnio pasitikėjimo, o kiekvienas pralaimėjimas padėjo suprasti, kad iš tiesų pasitikėjimas atsiranda dėl įdėto darbo ir savęs pažinimo. Per visą šį laiką meilė ir prisirišimas sportui tik augo ir atsirado vis didesnis noras suprasti, kaip kūnas reaguoja į krūvį bei padėti siekti sportinių tikslų kitiems. Taip atsirado Lietuvos Sporto Universitete ir prasidėjo kelias atletinio rengimo trenerio link. „Mano misija yra keisti žmonių požiūrį į sportą ir save. Tikiu, jog pats geriausias treniravimosi būdas yra fizinių savybių lavinimas atsižvelgiant į silpnąsias ir stipriąsias savybes ir taip gaunant išvaizdą kaip „šalutinį efektą”." - sako Tautvydas.

Jėgos treniruotės, kodėl svarbu jas įtraukti į savo sporto rutiną? Kaip dažnai jas atlikti? Kam jos reikalingiausios?

1. Geresnis fizinis parengtumas. Įsivaizduokite, jog jūsų jėga yra taurė, o fizinis parengtumas skystis, kuris į tą taurę gali patekti. Kuo didesnė taurė, tuo daugiau skysčio galėsime į ją įpilti. 

Tapsime stipresni, reiškia turėsime didesnį potencialą, kur tą jėgą panaudoti ar tai būtų profesionalaus sportininko sprintavimas aikštėje, ar pirkinių nešimas senesnio amžiaus žmogui. Žinoma jėga nėra vienintelė fizinė savybė, kurią turime, tačiau nuo jėgos, kaip ir nuo kitų fizinių savybių, priklauso mūsų judėjimo kokybė. Viso turime 6 fizines savybes arba tiksliau tariant motorinius gebėjimus: lankstumas, jėga, greitis, ištvermė, vikrumas ir koordinacija. Visų šių savybių sąveika tarpusavyje sudaro mūsų kokybiško judėjimo braižą.

2. Gerina lankstumą ir mobilumą. Kaip ir minėjau pirmame punkte niekas mūsų kūne nevyksta visiškoje izoliacijoje, mūsų judėjimas kyla iš skirtingų fizinių savybių saveikavimo tarpusavyje. Dažniausiai kūnas pradės save saugoti ir įsitempti amplitudžių pabaigose, kuriose nėra jėgos, tai vadinama tempimo refleksu. Tai yra kūno apsauginė reakcija, kuomet ištemptas raumuo įsitempia ir nebeleidžia pasiekti didesnės amplitudės. Pavyzdžiui, kai jūs laikote špagatą ir jaučiatę raumenų įtampą, kurios daugiau neišeina perlipti, tai yra dėl tempimo reflekso. Kuomet įgauname jėgos toje pozicijoje, kūnas jaučiasi saugus ir nebelieka poreikio save taip saugoti.

3. Traumų prevencija. Profesionalus sportininkas ir pavyzdžiui mano mama yra visiškai skirtingi žmonės, tačiau ir vienas ir kitas gali stipriai sumažinti traumų tikimybę atlikdami jėgos pratimus. Tikėtina, jog profesionalaus sportininko ir mano mamos traumų rizikos yra skirtingos, tačiau jėgos lavinimas padės:

• užtikrinti krūno kontrolę ir pasipriešinimą išorinėms sąlygoms (kūno judėjimas tam tikra kryptimi, gravitacija), ypatingai amplitudėse, kuriose yra lavinama.

• mažinti kritimo riziką.

• didinti kaulų tankį, taip mažinant osteoporozės ir lūžių riziką.

4. Didina pasitikėjimą savimi. Vienas dažnai praleidžiamas aspektas yra mentalinė treniruočių nauda. Treniravimasis ar tai būtų jėgai, ar kitoms fizinėms savybėms yra laiko, nuoseklumo ir pasiaukojimo reikalaujantis užsiėmimas, kurio metu reikės įveikti ne vieną problemą, motyvacijos stoką, blogą orą, ir nuotaiką. Yra atliktas ne vienas mokslinis tyrimas, stipriai siejamas jėgos treniravimas ir padidėjęs pasitikėjimu savimi.

Stovėjimas ant rankų - blogai ar gerai? Ar kiekvienas gali tai padaryti? 

Tai yra nei gerai, nei blogai. Kodėl mes tai darome? Kiekvienas turi savo priežasčių. Vieni į tai atsako įprastai: įveikti baimes, išsiugdyti koordinaciją, mėgautis procesu, sustiprėti. Kiti renkasi kiek labiau artistinius atsakymus kaip: tai būdas išreikšti save ar atlikti kažką unikalaus. Kiti tai daro dėl savo profesijos ar veiklos, kuri sugebėtų pritraukti žiūrovų, ar padėtų susirasti darbą, atliekant tai ką jie myli - darbas cirke ir t.t

Stovėjimas ant rankų ir apskritai sportas man yra kol kas geriausias vaistas nuo žmogiško minčių klajojimo. Visa tai leidžia būti čia ir dabar, jausti savo kūną ir šį momentą.

Manau, kad tą gali kiekvienas, su tinkamų žingsnių eile. Pirmiausia žmogus turi turėti reikiamą mobilumą riešuose ir pečiuose, o visa kita yra tik ilgas ir “nuobodus” darbas, bet visa tai užtruktų labai ilgai paaiškinti, gal palikime tai kaip atskirą temą.

Ką kiekvienas turėtume padaryti, kad būtume sveikesni? Kiek laiko turėtume skirti fiziniam aktyvumui ir koks jis turėtų būti?

Manau pirmiausia žmogui fizinė veikla turi patikti. Tačiau, jeigu fizinė veikla yra naujas ir nepažintas dalykas, tikėtina, jog tai kels daugiau klausimų ir streso, nei mėgavimosi. Dažnu atveju jis, net negalės objektyviai įvertinti ar tai jam tikrai patinka, nes nežinos ką ir kaip daryti.

Kiek laiko ir koks fizinis aktyvumas priklauso nuo daugelio dalykų (esamas fizinis parengtumas, tikslai, pomėgiai, buvusios ar esamos traumos, skiriamas laikas). Kiekvienam žmogui gali būti labai skirtingas atsakymas.

Mano patarimas būtų toks - susirasti tos srities specialistą, kuris nebūtų kategoriškai mąstantis ir sugebėtų kiekvieną treniravimo/sporto/sveikatinimo taisyklę palenkti į vieną ar kitą pusę, jos nesulaužant, bet pritaikant prie tavo poreikių ir galimybių.

Tautvydo Petrusevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos

Tautvydo Petrusevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos

Tautvydo Petrusevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos

Pačios paprasčiausios rekomendacijos pagal pasaulinę sveikatos organizaciją yra tokios:

• Bent 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobinio krūvio (žemo/vidutinio intensyvumo nenutrūkstanti veikla - ėjimas/lengvas bėgimas, važiavimas dviračių, lengvas plaukimas ir t.t).

• 2 kartai per savaitę jėgos treniruočių, apkraunant pagrindinius kūno raumenis.

Taip pat manau, kad kiekvienas turėtų suprasti šiuos du pagrindinius treniruočių principus:

• Specifiškumo principas - įsitikink, jog veikla/treniruotės, kurias atlieki yra specifiškai skirtos tavo tikslams. Tam tikriems tikslams pasiekti, reikia išlaikyti tam tikrą specifiškumą - veikla, pratimai, jų kiekis ir apkrova turi atitikti tam tikras taisykles.

• Nuolat didėjantis krūvis - gal ir skamba labai rimtai, bet tai yra tiesiog pamažu, laipsniškai didėjanti apkrova, kuri užtikrina reikšmingą progresavimą.

Džiugu, kad sportas darosi vis populiaresnis paauglių tarpe, tačiau kai kurie nieko nelaukę griebiasi svorių sporto salėje, kartais net nepagalvodami apie galimas traumas. Kaip patartum pradėti sportuoti nepakenkiant augančiam organizmui?

Patys svoriai iš savęs nėra blogas dalykas, nežinojimas ką su jais daryti ir kaip tuo naudotis yra blogis. Manau reikia keisti „no pain, no gain”, „viskas arba nieko”, ir „hard work” mentalitetą. Turime iš naujo apibrėžti “sunkaus darbo” sąvoką ir į tai įtraukti „protingą darbą”.

Vandens virimo temperatūra yra 100 laipsnių, jei jį virsime ant 150 laipsnių, vanduo nesiskaitys “labiau” išviręs, tik bereikalingai naudosime resursus. Taip pat ir su žmogaus kūnu, turime sugebėti jam duoti tiek kiek reikia, būti toje riboje tarp minimalaus reikiamo krūvio ir maksimalaus krūvio, nuo kurio galime atsistatyti. Daugiau ne visada reiškia geriau.

Mūsų mentoriais/mokytojais tampa bet kas, kieno informaciją įsileidžiam į save. Jei skaitai šį tekstą, šiuo metu aš tavo „mokytojas”. Žmogus, kurio treniruotes „kopijuoji”, tampa tavo „mokytoju”. Manau kiekvienas turime labai atsakingai atsirinkti žmones, kuriuos sekam, klausom ir „kopijuojam”.

Natūralu, jog tokiomis sąlygomis mūsų kūnai gauna vis mažesnį kasdieninį fizinį krūvį. Mūsų kūnas mums duoda tai, ko iš jo reikalaujam. Daugiau judėsime - tapsime geresniais „judėtojais”, daugiau sėdėsime - tapsime geresniais „sėdėtojais”. Todėl kviečiu išbandyti mano sukurtą nemokamą mobilumo ir jėgos treniruočių programą:

Tautvydo Petrusevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos

Kompetentingą asmeninį trenerį iš gausios pasiūlos pasirinkti nelengva. Kokių savybių treneryje reiktų vengti jį renkantis? Ko reiktų paklausti trenerio prieš pradedant kartu sportuoti?

Manau teisingiausias būdas atsirinkti trenerį, yra sugebėti atsakyti į šį klausimą: ar šis žmogus turi reikiamos patirties/žinių dirbti su mano tikslais/manimi? Stebėkite trenerį, kaip jis dirba su žmonėmis, kaip su jais bendrauja. Kokiomis idėjomis ir mintimis dalinasi, galiausiai užkalbinkite jį/ją, pabendraukite. Pastebėkite ar treneris labiau domisi jūsų tikslais, įpročiais, traumomis ir apribojimais, ar labiau pasakoja apie save ir savo žinias naudodamas skambius žodžius.

Tradicinis interviu klausimas, sveikatingumas – mada ar būtinybė? 

Manau, kad tai yra šių laikų būtinybė. Gyvename amžiuje, kuriame viskas tampa vis labiau automatizuota ir fiziškai lengva, žinoma, ne visur ir ne visiems. Tačiau žiūrint globaliai, visos kasdieninės miestiečio fizinės užduotys mažėja arba stipriai lengvėja.